ramaus neramucio

Laisvė

kas tu? kai noriu, aš -tu

KAS TU ESI?

aš esu grafikos dizaineris. Dabar dėviu iš Berlyno parsivežtus džinsus, originalius aulinukus ir ryškią skrybėlę. Mane ką tik pričiupo Laimikis. Tu esi tikras laimikis, sako man mano draugai, kurie irgi turi ryškias skrybėles. Mano moto: Nepaklusk senam brendo trendui, bet sukurk naują trendą.

KAS TU ESI?

Aš esu mergaitės, kalbančios nešvankiomis temomomis, feisbukas. Ir man, kitaip nei jai, verkiančiai prie dingusio interneto kabelio, nereikia depiliuotis kojų.

KAS TU ESI?

aš esu Liudas Vasaris ir man skauda širdį, nes paveldėjau silpnas kraujagysles iš savo motinos. Seminarijoje man sekasi gerai, mokausi. Tik kai einu miegoti įsivaizduoju, kad Laisvės Alėjoje merginos vaikšto su pilnomis pieno krūtimis. Šeštadieniais gerdamas šilta pieną pusryčiams tęsiu savo sapną.

KAS TU ESI?
aš esu jauna juodaodė, sėdžiu Milano oro uoste: greitai skrisime į Niujorką, kur gavau padavėjos darbą. Šalia sėdi mano penkiametis sūnus. Ką jis daro? va, ir vėl: įkiša pirštuką į nosį, apsuka ratą ir ištraukęs kiša į burną. Rafi, kiek galiu kartoti? Kiek galiu kartoti? Tu esi nenormalus, užknisantis, nerangus parazitas. Jei ne tu, būčiau tapusi aktore.

KAS TU ESI?

aš esu žiurkė. Pro mano šnerves prasikošia karšto prakaito, pūvančios žuvies ir jūros kvapas . Ką tik mačiau savo motiną, čia, netoli virtuvės. Mano motina sutraiškytu sprandu ir kiek pakilusiu snukiu žiūri tiesiai į mėnulį. Gerai, kad susitikome.

KAS TU ESI?

aš esu smalsi senė ir dabar valgau varškę su cukrumi. Kartą klausiausi kaip vaidijasi kaimynai ir netyčia iškritau pro langą. Kai kritau pro langą, galvojau, kokio velnio tu dažeisi plaukus ta burokėlių spalva, jei vis tiek greitai mirsi ir tavo galva bus raudona

KAS TU ESI?

aš esu Džimas. Prieš keturiasdešimt metų surežisavau savo mirtį, palikęs Morrisoną už suvokimo durų. Ir jūs vis dar matuojatės odines kelnes ir iki kraujo nusidraskote nagus bandydami atšauti skląstį.

KAS TU ESI?
aš esu šiuolaikinė karta – matai, kaip žvilga mano šonai?

KAS TU ESI?
Aš esu auksinio danties blykstelėjimas

KAS TU ESI?
Aš esu erkė įsisiurbusi į tavo žilą galvą

KAS TU ESI?
Aš esu katinėlis, gaudantis savo uodegą

KAS TU ESI?
Aš esu naujoji karta.

KAS AŠ ESU?
KAS AŠ ESU?
KAS AŠ ESU?

Jurga Tumasonytė

Jau kai vis kas būna blogai, tai taip ir linkstama apsvaigimo link, neva, bus užsimiršta ir taip problema bus apgauta. Nors, kaip esu giliai įsitikinęs, problemos gamtoje neegzistuoja. Tačiau, sprendžiant apie tai kaip mus kankina vienas ar kitas nepasitenkinimo jausmas, galiu įtarti, kad terminas „problema“ ir yra ta antimaterija, kuri nežymiu, mažesniu nei vieno procento santykiu pralaimi materijai ir dėka ko visa kas yra pasmerkta kitimui ir vystimuisi.
Nors, greičiau, jau viskas yra iliuzija. Tačiau, ne. Jei patikėčiau, kad taip, tai nesikankinčiau čia ir dabar. Kankinčiausi (jei, žinoma, norėčiau) kada tik panorėjęs. Pavyzdžiui, atsivertęs savo darbo kalendorių, pagalvočiau, kad norėsiu ir turėsiu laiko kažkiek pasikankinti ateinantį trečiadienį, pusvalandį, po sočių pietų. Tačiau taip nėra, ir aš esu priverstas kankintis čia ir dabar. Kažin, jei ne kančia, ar išvis būčiau pajėgus suvokti savo būtį, tą svarbiausią - čia ir dabar.
Beje, pasvaigti norėtųsi, net ir tada kai yra viskas gerai. Regis, dar gali norėti tik dar geriau, arba kiek prislopinti, kad visai nenupušti nuo to gėrio. Tai va, su manimi atsitiko taip, kad prieš aštuonerius metus, būdamas užkietėjęs rūkorius, ir sau bei Patrikui, pasakęs, kad metu rūkyti čia ir dabar, mečiau, tai dabar esu vėl priverstas kankintis, nes atsitik tu man taip, kad mano gyvenime susikirto tos dvi kreivės- viskas gerai ir viskas blogai.
Šauniausios visos šeimos kelionės metu, Prancūzijoje, kažkokios antimaterijos nugalėtas, nuėjau į tabako krautuvėlę ir nusipirkau cigarilių. Labai jau norėjau būtent cigarilių, nes nebuvau jų rūkęs savo rūkaliaus darbo stažo metu. Surūkiau. Vaikai sako - gal jau einam. O aš jiems - atsistoti nebegaliu. Kitą dieną surūkiau sekančią, ir galvoja velnias manyje pasididžiuodamas - koks aš stiprus ir tvirtas, kad galiu rūkyti tik vieną per dieną. Taip tęsėsi savaitę. Grįžęs namo - nerūkysiu, sakiau. Nerūkiau. Irgi savaitę. Tada bestija ir kužda man: “tu dar stipresnis nei manei esąs. Kokia valia! Šaunuolis. Reikia gi tave kažkuo apdovanoti. Gal cigarilę?” Pourquoi pas, galvoju sau. Nagi, geras. Rūkysiu dabar tik savo malonumui. Kaip, manau, čia aš sau, anksčiau nesuprasdavau, kad tik taip ir reikia rūkyti. Neįsitempus. Patogiai ir komfortabiliai. Tam tikslui, ruošdamasis sekmadieniam brokantei, „Senukuose“ išsirinkau patogų sulankstomą žvejo krėslą. Kinietišką, tačiau už 29,99 litus. Sėdžiu sau, po klevu, plešiu dūmą po dūmo, stebiu nieko apie antikvariatą neišmanančius veidus, ir, apsvaigęs galvoju - čia mano Facebook‘as. Tikras, ne virtualus. To skvarbai aš gi atsilaikęs.
Staiga prieina tokia moteris ir mandagiai klausia ar aš čia prekiauju, ar tik svečias. Įtardamas kažką negero - sakau - svečias. Neišsigelbėjau. Ji ir sako - labai Jūsų cigaretės dūmai smirda, gal galit paėjėti kiek į šalį. O čia dar Antanina - Ramuti, tu gi nerūkai! O aš jai tą pačią dainelę kaip vakar savo tėčiui - čia ne aš! Tuomet priėjo dar geras prietelius ir jie visi mane spausti į kampą. Na gerai, sakau, prieš aštuonerius metus mečiau. Mesiu ir dabar. Va, sakau, pasigavęs akimis rūkantį žmogėną, nori atiduosiu tau šį devyniolikos cigarečių pakelį? Ir atidaviau. Ir nerūkiau. Grįžau namo, o šeima negrįžus. Nervas. Tačiau aš gi čempionas! Taip nerūkiau keturias valandas. Tada nutrūkau. Nutrūkau ne dėl nikotino kiekio trūkumo. Taip jau būna. Paverk, paverk, man sako. Vakare, manau sau, gera proga mesti. Nuo dabar.
O čia mano rytas. Gal per anksti atsikėliau, bet kitaip negalėjau. Tempiu, tempiu. Devynios. Dešimt. O! Kas gi čia? Trinktelėjo laiptinės durys. Šis kaimynas tikrai rūko ir mielai pavaišins. O jis, kažkodėl juokdamasis, plekšnoja sau per marškinėlių kišenę ir sako, - kaip tik pamiršau nusipirkti. O pats skuba rakinti buto duris. Taigi ne sysiu nori taip skubėdamas. Aišku turi pakelį viduje.
Vienuolikta. Suvalgiau kažkokį lipinį su moliūgų sėklomis. O geras, galvoju. Padėjo. Eik, Pauliau, sakau į parduotuvę ir nupirk tokių du pakelius. Pieno dar nupirk, sakau. O pats į Jasinskio „ iki “. Žiūriu nėra „Clubmsater“ cigarilių. Tada sakau, jei ir Žvėryno žiede nebus, nerūkysiu. Lengvai mesiu. Ten irgi nėra. Galvoju, nebegaliu, nueisiu iki kioskelio ir nusipirksiu vieną cigaretę. Ateinu, o ten po vieną neparduoda. Ką, bl, galvoju, aš vergas koks, kad lakstau po miestą kaip pamišęs. Nusipirkau kito nuodo. Coca Colos. Galvoju, kad padės. Dar blogiau.
O dabar priėjau iki to, kad radau Antano padovanota, pelių apgraužtą vyšninio tabako pakelį… Na gerai, manau, išardęs tą pakelį ir pamatęs tik kakų spalvos drožles, tai kur gi tas, bl, dvidešimt pirmo amžiaus servisas, kad “samokrutkės” negaliu pasidaryti. Negi aš koks vergas, kad iš laikraščio sukčiausi. Nežinau kuo čia baigsis. Dabar 15.27 val. ir aš manau, kad jau pusė dienos nugalėta, tačiau galvoje sukasi naujas planas..
16.30val. Atvažiavo Patrikas su Renalda. Džiugu vėl juos matyti. Nors Patrikutis sako- nekankink gamtos, jei nori parūkyk. Priimk kaip “simptomas”, kad kažkas negerai. O kas gali būti negerai, kai viskas taške. Geriu pieną, kad nesugalvočiau išgerti alaus, o tada užsirūkyti. Ir taip karšta, nenoriu viduriuoti.

Ne, ne. Pajuokavau. Čia aš pats jį sukiodavau.
Gal

Na galvoju, jei kalakutas telpa, tilps ir jinai. Daviau sūrio. Dar daviau. Kaip pasakoje apie Gretutę ir Jonuką. Eikš, sakau. Sėsk ant ližės. Pečiuje šilčiau. Bet jos atmintis ilgesnė nei mano. Atsimena, kaip prieš kelias dienas ten troškinosi upėtakis..Pagailo man jos, ištraukiau. Dar daviau sūrio. O tada susitarėm , kad į mane nebežiūrės iš padilbų. Po šio įvykio, kuris parodė kas namie vadas, jie ilgai ir laimingai gyveno.

2009 metų Eglė

Tačiau jei jau visai visai negali susiturėti ir nori restauruoti, -tada atiduok pačiam geriausiam meistrui. Aš tokį turiu. Šiuo atveju sutvarkyta J.Pradier. 1848m. skulptūra, kuri net nesimatė kad buvo sidabruota per purvo, ir dažų sluoksnį. Aš patenkintas. Labai. Savimi