ramaus neramucio

Jau kai vis kas būna blogai, tai taip ir linkstama apsvaigimo link, neva, bus užsimiršta ir taip problema bus apgauta. Nors, kaip esu giliai įsitikinęs, problemos gamtoje neegzistuoja. Tačiau, sprendžiant apie tai kaip mus kankina vienas ar kitas nepasitenkinimo jausmas, galiu įtarti, kad terminas „problema“ ir yra ta antimaterija, kuri nežymiu, mažesniu nei vieno procento santykiu pralaimi materijai ir dėka ko visa kas yra pasmerkta kitimui ir vystimuisi.
Nors, greičiau, jau viskas yra iliuzija. Tačiau, ne. Jei patikėčiau, kad taip, tai nesikankinčiau čia ir dabar. Kankinčiausi (jei, žinoma, norėčiau) kada tik panorėjęs. Pavyzdžiui, atsivertęs savo darbo kalendorių, pagalvočiau, kad norėsiu ir turėsiu laiko kažkiek pasikankinti ateinantį trečiadienį, pusvalandį, po sočių pietų. Tačiau taip nėra, ir aš esu priverstas kankintis čia ir dabar. Kažin, jei ne kančia, ar išvis būčiau pajėgus suvokti savo būtį, tą svarbiausią - čia ir dabar.
Beje, pasvaigti norėtųsi, net ir tada kai yra viskas gerai. Regis, dar gali norėti tik dar geriau, arba kiek prislopinti, kad visai nenupušti nuo to gėrio. Tai va, su manimi atsitiko taip, kad prieš aštuonerius metus, būdamas užkietėjęs rūkorius, ir sau bei Patrikui, pasakęs, kad metu rūkyti čia ir dabar, mečiau, tai dabar esu vėl priverstas kankintis, nes atsitik tu man taip, kad mano gyvenime susikirto tos dvi kreivės- viskas gerai ir viskas blogai.
Šauniausios visos šeimos kelionės metu, Prancūzijoje, kažkokios antimaterijos nugalėtas, nuėjau į tabako krautuvėlę ir nusipirkau cigarilių. Labai jau norėjau būtent cigarilių, nes nebuvau jų rūkęs savo rūkaliaus darbo stažo metu. Surūkiau. Vaikai sako - gal jau einam. O aš jiems - atsistoti nebegaliu. Kitą dieną surūkiau sekančią, ir galvoja velnias manyje pasididžiuodamas - koks aš stiprus ir tvirtas, kad galiu rūkyti tik vieną per dieną. Taip tęsėsi savaitę. Grįžęs namo - nerūkysiu, sakiau. Nerūkiau. Irgi savaitę. Tada bestija ir kužda man: “tu dar stipresnis nei manei esąs. Kokia valia! Šaunuolis. Reikia gi tave kažkuo apdovanoti. Gal cigarilę?” Pourquoi pas, galvoju sau. Nagi, geras. Rūkysiu dabar tik savo malonumui. Kaip, manau, čia aš sau, anksčiau nesuprasdavau, kad tik taip ir reikia rūkyti. Neįsitempus. Patogiai ir komfortabiliai. Tam tikslui, ruošdamasis sekmadieniam brokantei, „Senukuose“ išsirinkau patogų sulankstomą žvejo krėslą. Kinietišką, tačiau už 29,99 litus. Sėdžiu sau, po klevu, plešiu dūmą po dūmo, stebiu nieko apie antikvariatą neišmanančius veidus, ir, apsvaigęs galvoju - čia mano Facebook‘as. Tikras, ne virtualus. To skvarbai aš gi atsilaikęs.
Staiga prieina tokia moteris ir mandagiai klausia ar aš čia prekiauju, ar tik svečias. Įtardamas kažką negero - sakau - svečias. Neišsigelbėjau. Ji ir sako - labai Jūsų cigaretės dūmai smirda, gal galit paėjėti kiek į šalį. O čia dar Antanina - Ramuti, tu gi nerūkai! O aš jai tą pačią dainelę kaip vakar savo tėčiui - čia ne aš! Tuomet priėjo dar geras prietelius ir jie visi mane spausti į kampą. Na gerai, sakau, prieš aštuonerius metus mečiau. Mesiu ir dabar. Va, sakau, pasigavęs akimis rūkantį žmogėną, nori atiduosiu tau šį devyniolikos cigarečių pakelį? Ir atidaviau. Ir nerūkiau. Grįžau namo, o šeima negrįžus. Nervas. Tačiau aš gi čempionas! Taip nerūkiau keturias valandas. Tada nutrūkau. Nutrūkau ne dėl nikotino kiekio trūkumo. Taip jau būna. Paverk, paverk, man sako. Vakare, manau sau, gera proga mesti. Nuo dabar.
O čia mano rytas. Gal per anksti atsikėliau, bet kitaip negalėjau. Tempiu, tempiu. Devynios. Dešimt. O! Kas gi čia? Trinktelėjo laiptinės durys. Šis kaimynas tikrai rūko ir mielai pavaišins. O jis, kažkodėl juokdamasis, plekšnoja sau per marškinėlių kišenę ir sako, - kaip tik pamiršau nusipirkti. O pats skuba rakinti buto duris. Taigi ne sysiu nori taip skubėdamas. Aišku turi pakelį viduje.
Vienuolikta. Suvalgiau kažkokį lipinį su moliūgų sėklomis. O geras, galvoju. Padėjo. Eik, Pauliau, sakau į parduotuvę ir nupirk tokių du pakelius. Pieno dar nupirk, sakau. O pats į Jasinskio „ iki “. Žiūriu nėra „Clubmsater“ cigarilių. Tada sakau, jei ir Žvėryno žiede nebus, nerūkysiu. Lengvai mesiu. Ten irgi nėra. Galvoju, nebegaliu, nueisiu iki kioskelio ir nusipirksiu vieną cigaretę. Ateinu, o ten po vieną neparduoda. Ką, bl, galvoju, aš vergas koks, kad lakstau po miestą kaip pamišęs. Nusipirkau kito nuodo. Coca Colos. Galvoju, kad padės. Dar blogiau.
O dabar priėjau iki to, kad radau Antano padovanota, pelių apgraužtą vyšninio tabako pakelį… Na gerai, manau, išardęs tą pakelį ir pamatęs tik kakų spalvos drožles, tai kur gi tas, bl, dvidešimt pirmo amžiaus servisas, kad “samokrutkės” negaliu pasidaryti. Negi aš koks vergas, kad iš laikraščio sukčiausi. Nežinau kuo čia baigsis. Dabar 15.27 val. ir aš manau, kad jau pusė dienos nugalėta, tačiau galvoje sukasi naujas planas..
16.30val. Atvažiavo Patrikas su Renalda. Džiugu vėl juos matyti. Nors Patrikutis sako- nekankink gamtos, jei nori parūkyk. Priimk kaip “simptomas”, kad kažkas negerai. O kas gali būti negerai, kai viskas taške. Geriu pieną, kad nesugalvočiau išgerti alaus, o tada užsirūkyti. Ir taip karšta, nenoriu viduriuoti.