ramaus neramucio

Šį rytą užmečiau į jūrą tinklą.
Ištraukiau iš tamsos gelmės keisčiausios išvaizdos keistai
gražių daiktų- vieni iš jų švytėjo tarsi šypsena, kiti žibėjo tartum
ašaros, o kai kurie jų raudonavo tartum skruostai nuotakos.
Kuomet su laimikiu žūklės grįžau namo, sode ilsėjos mano
mylimoji ir tingiai skabė žiedlapius.
Akimirką dvejojau, paskui padėjau jai po kojom savo sužvejotus
daiktus ir, nieko nesakydamas, stovėjau.
Ji pažvelgė į juos ir tarė:Iš kur tokie keisti daiktai? Aš nežinau,
kam reikalingi jie!
Aš susigėdęs galvą nulenkiau ir pagalvojau: Dėl tų daiktų aš
nekovojau, jų turgui nepirkau; jie neverti jai dovanoti.
Paskui per kiaurą naktį vieną po kito mėčiau juos į gatvę.
Rytmetį gatve atėjo žmonės; jie surinko mano dovanas ir jas
nusinešė i tolimas šalis.
Rabindranatas Tagorė