Negaliu nepasiminėti vieno nutikimo, kuris galbūt ir būtų pasimiršęs, ar išlikęs atmintyje tik kaip nuotykis, jei labai jau neturetų panašumų su manim pačiu.
"S praznikom!"- išgirdau šimtąjį kartą prie Žvėryno cerkvės. Kaip visada nereaguoju. " Ėjau lėtai, todėl vėl išgirdau- Dai zakurit!. Kadangi suklausau-išgirdau ir labiau neįprastą- Dai pozvonit!
Į mano pakeltą antakį- Mobilka est?.
Vasario 15 d. Pirma diena kai šviečia saulė šiais metais- ir staiga : Na tebe!
-Kam skambinsi? Veikiau vaikiškai ( kaip kad kiek ratų važiuosi) nuskambėjo mano klausimas.
-Dai ja zaplatchu.. Nereikia sakau. Tik kiek įdomu.
Numerį mob. tel. rinkau aš. Kalbėjo jis. Greičiau pasisveikino. Jam numetė ragelį. Rinko, vėl ir vėl, prašė kad aš surinkčiau tą patį numerį. - laukė. Vėliau nekėlė ragelio. Aš įkalbėtas parašiau žinutę. "Idi nachui"- tokį gavom atsakymą.
Niekad niekad nebuvau tiek užtrukęs su valkata, tačiau dabar pasidarė idomu. Nesupyk, sakau, Petriuk, miegi prie pušies, ant žemės (pats galvoju,apsimyžęs, nors be sarkazmo) o turi kam paskambinti mobiliu?
O tu kas toks? Klausia jis, o mane kaip vandeniu!
-kaimynas, sakau. Aaa, zinau tave. Idi so mnoi.
Smalsumas nugali. Ir ..
… spėju, kad pasiulė išgerti dar ir už tavo paties pinigus
Comment iš Ramute — 2008-03-17 @ 19:47