05,33 val. ryto. Kodėl rašant visi laukia įkvėpimo? Gal kaip tik iškvepiant gali ką nors sukurti?

Faberge. Aš tave sapnuoju. Ne tave, šakute, tu kvaila, o pinigus!

Nieko neklausinek. Ir nebuk įkyrus. Būk tylus, trumpai kirptais, į dešinę pusę sušukuotais plaukučiais durniuks. Tada visiems patiksi.

 Šį užrašą radau šokolado plytos viduje pirmąją Kalėdų dieną. Radau tik per atsitiktinuma. Niekaip negalėjau suprasti Eglės veido- ar ji nori kad aš valgyčiau tą šokoladą dabar? Vėliau? Ne. Reikia dar kažko. Tik išvyniojęs visą, radau šį užrašą. Suglumęs apsidžiaugiau. Tačiau nežinojau ką su tuo daryti. Pamiršau. Praėjus porai dienų, vėl prisiminiau. Va dabar tai bus! Silpnėjant atminčiai, pagalvojau, viską ble užsirašinėsiu.

Gairės susivokiantiems ir tikslios instrukcijos nesąmoningiems alkoholio vartotojams.

 Kiekvienas iki savo bačkos krašto eina savo keliu. Galiu tik pasakyti kaip pajutau, kad mano išgertas skystis, liedamasis per kraštus, žeidžia aplinkinius.

Kol būdavo linksma, jausdavaisi pakylėtas, savim pasitikintis bei šmaikštus, tol nekreipdavau dėmesio, kad elgesį skenuoja paaugliai sūnūs, kad ant stalo ar pastalėje sustatyti tušti buteliai ar apypilnis prie kompiuterio yra geresnė reklama nei visa kita reklama pasaulyje. Visada galvojau, kad moku gerti. Tvardytis. Tačiau pirmas debesėlis, į kurį, beje, nekreipiau dėmesio, buvo noras kitą dieną taisyti sveikatą. Ko niekada nereikėdavo anksčiau. Ai, galvoji… ai…nieko tokio. Matyt apie tai ir kalbasi anoniminių alkoholikų klubuose (užsienyje, nes pas mus turbūt tylima juose (jei tokie yra)), kad didžiausia klaida būna, kad nematai kaip įsitrauki ir jau esi priklausomas. Na, manau, nebegersiu kurį laiką. O po trijų savaičių- dar skaniau. Po to jau nesusilaikai, neva turėdamas atspirtį- štai, panorėjau, ir negėriau. Tačiau, čia, (leisiu sau pajuokauti, pavadindamas tave meilu skaitytoju), mielas skaitytojau, galiu savo patirtimi pasidalinti.

Juk šimtus kartų mečiau rūkyti nuo pirmadienio, mėnesio pradžios, naujųjų metų, duodamas žodį, garbės žodį. Žodį sau. Artimiesiems arba kiek pažįstamiems žmonėms. Niekas čia neveikia. Jokie mažinimai ar rūkymo laiko nusistatymai. Veikia tik viena- versliukas Nicorette pleizdrytėmis. Jas užsiklijavęs vis tiek rūkai kiek stebėdamasis tik apsivėlusiu liežuviu. Mesti reikia pasižadėjus tik sau pačiam. Iš karto. Tą pačią minutę kai nusprendei ir jokiu būdu neplanuojant šio laiko. Man tai atsitiko Belgijoje. Rūkant prie parduotuvės. Pabaigiau savo cigaretę ir sakau draugui- Čia mano paskutinė.- Ką? Nebeturi daugiau? -Ne, čia mano paskutinė surūkyta cigaretė. -Jo jo.. cha cha. Ir t.t. Tačiau taip ir atsitiko. Nerūkau jau 8 metai. Per tą laiką tik juokais surūkiau cigarą su žmona švęsdamas Naujus metus. Ir tai atsitiko tik apgirtus nuo alkoholio. Sunku buvo, neneigsiu. Tačiau kai nebegalėdavau tverti- imituodavau rūkymą atlikdamas visus tikslius judesius, atliekamus rūkoriaus. Tik be žiebtuvėlio (tą astodavo pirštų spragtelėjimas ir nykščio įsprausto į špygą svingavimas) ir be cigarečių. Nebuvo nieko matomo ar apčiuopiamo. Tik pilvo raumenų, plaučių darbas, lygiai kaip kad rūkytum. Ypatingai būdavo liksma tą daryti dviese. Man pasisekė, nes tuo metu panoro mesti ir draugo žmona Ramucka. Tai mes taip smagindavomės viešose vietose, kavinėse. Jautėmės išskirtiniai. Suokalbininkai. Stiprūs ir sveiki, nes įtraukdavom tik orą. 
Grįžtant prie alkoholio- man tai atsitiko 16 12 2007. Tą vakarą, išgėrus keletą butelių alaus, regis niekas neturėjo atsitikti. Tačiau tai pakeitė mane. Grįžau su žmona iš vakarėlio namo ir aptikau, kad šuo prisiusiojo į mūsų lovą. Kaip kad iš šalies mačiau save. Kaip filme, tačiau agresijos nesukontroliavau. Ką ten! Nesimušiau, tik šaukiau. Taip šaukiau, kad visi vaikai verkė pakampėse. Atsikvošėjus norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Dar ir dabar negaliu atsigauti.
  O dabar liksmiau. Antrą Kalėdų dieną pasveikinau bičiulį. Susėdom prie židinio. Pasiūlė vyno. Atsisakiau. Į klausiamą jo žmonos žvilgsnį ir jo- ‘negeri? vaistus geri?’ atsakiau:- Taip. Geriu vaistus. Prieš ateidamas pas jus, išgėriau keturias anglies tabletes. Man buvo labai linksma skenuoti jų tįstančius veidus. Tai yra pačios nuostabiausios akimirkos, sekundės dalys, kol apgautojo protas susivokia. Jei galėčiau, kolekcionuočiau tik tokias nuotraukas. Gal dėl to labai patinka trumpalaikiai melai.
Kai vėl atsidursiu situacijoje reikalaujančioje paaiškinimo kodėl negeriu, sakysiu geriu vaistus. Nuo godumo. Sekantį- organizmas pradėjo nebeskaidyti alkoholio. Kaip japonui.

O ką?