ramaus neramucio

Ne, ne. Pajuokavau. Čia aš pats jį sukiodavau.
Gal

Na galvoju, jei kalakutas telpa, tilps ir jinai. Daviau sūrio. Dar daviau. Kaip pasakoje apie Gretutę ir Jonuką. Eikš, sakau. Sėsk ant ližės. Pečiuje šilčiau. Bet jos atmintis ilgesnė nei mano. Atsimena, kaip prieš kelias dienas ten troškinosi upėtakis..Pagailo man jos, ištraukiau. Dar daviau sūrio. O tada susitarėm , kad į mane nebežiūrės iš padilbų. Po šio įvykio, kuris parodė kas namie vadas, jie ilgai ir laimingai gyveno.

2009 metų Eglė

Tačiau jei jau visai visai negali susiturėti ir nori restauruoti, -tada atiduok pačiam geriausiam meistrui. Aš tokį turiu. Šiuo atveju sutvarkyta J.Pradier. 1848m. skulptūra, kuri net nesimatė kad buvo sidabruota per purvo, ir dažų sluoksnį. Aš patenkintas. Labai. Savimi

Nieko geresnio neatsiminęs, pradedu pasakoti įvykį, kuris mano galva neturėtų būti eskaluojamas per visas medijas, tačiau dalį pamačius per žinias, antraštę- internete, sakau:
- Šiandien, kažkur Rusijoje, metro stoties kameros užfiksavo neblaivios moters akistatą su mirtimi – ji parkrito priešais atvažiuojantį traukinį. Tačiau mašinistė spėjo sustabdyti traukinį prieš pat pijokę ir ta liko sveika. Kažkoks gubernatorius traukinio mašinistę net didvyre pavadino…
O žmona klausia:
- Tai kaip ji spėjo ją pamatyti?
-Taigi,- sakau,- kokie keturi žmonės, bėgo link traukinio mojuodami rankomis, ir mašinistė, išgirdusi keistus bumbsėjimus, suprato, kad priekyje kažkas negero vyksta…

.
kuris išvalė ausis su Maksimkoje pirktais kinietiškais ausų krapštukais

Ko dar reikia? Šaltinio vandens, laužo ir šeimos. Pirma suberiamos bulvės. Po užvirimo, visa kita. T.y. vieno kilogramo karpis (man asmeniškai patinka jo duodamas prieskonis) , du upėtakiai po 250 gr. (gan lengva atskirti upėtakio stuburą su šonkauliais nuo mėsos, todėl malonu valgyti gavus tokį gabaliuką (geriausia, kad žuvis būtų paties pagauta)), česnakas, dvi mažos galvutės svogūno, svogūno laiškai, morka ir be abejo krapai ir druska. Virti reikia tiek laiko, kad vaikai spėtų išsimaudyti ir grįžtų nuo upės prie stalo.

THE JAZZ CENTURY Musée du quai Branly
Jokio tekstu kopijavimo. Ir taip pilna šiukšlių visur.
Kadangi atsitiktinumų bebūna, atvykęs i Musée du quai Branly dėl Afrikos sielos šauksmo, visiškai nenustebau ten atradęs ir Jazz,-o parodą. Atrodytų kosmosas. Plakatai, muzika, knygos, nuotraukos bei meno kūriniai jazz tema. Taip ir yra. Tačiau ekspozicija, arba tiksliau sakant tokios parodos pateikimas beveik niekuo nesiskyrė nuo nacistinėje Vokietijoje 1933 metų tokios pat parodos. Atsiradusios vizualaus meno pateikimo priemonės, ekranai, mažos kino salės, sustiprina jausmą. Bet tik tiek. Informatyvu? Taip. Dvasia? Kai kas sakys yra. Aš- ne. Jazz-as tai ne tai. Ką daryčiau aš, būdamas parodos kuratorius? Ogi užtektų kiek prieskonio - bent vieno tokio, grojančio vyruko.